Vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą mokslininkų grupės projektą „Vėlyvojo bronzos amžiaus (1100 – 500 m. pr. Kr.) ekonomika rytiniame Baltijos jūros regione: naujo modelio link“, Lietuvos istorijos instituto archeologė dr. Agnė Čivilytė ir doktorantas Vytenis Podėnas atrado senosios gyvenvietės vietą ir gausybę unikalių istorinių radinių Mineikiškių piliakalnyje (Zarasų seniūnija).
Štadvilių bendruomenė archeologams leido naudoti patalpas archeologiniams radiniams sandėliuoti, juo plauti ir tvarkyti, todėl turėjo galimybę pirmieji pamatyti unikalius radinius ir išgirsti Vytenio Podėno pasakojimą apie archeologų darbo kasdienybę vykdant kasinėjimo darbus.
Tuo laiku pagrindiniais keliais buvo vandens keliai (šalia Mineikiškių piliakalnio teka upė Nikaja, priklausanti Dauguvos baseinui), dominavo gyvulininkystė (auginamos maistui kiaulės, ožkos), dirbiniai iš kaulų, ragų, akmens. Kasinėjimų metu Mineikiškių piliakalnyje rasti: gyvulių kaulai (manoma, jog buvo valgoma ir arkliena), kaulinės adatos, raginis vinis, įvairių formų akmeniniai kirvukai (vienas baltų smilčių vaikiškas (be paskirties, kaip galimas suaugusiųjų veiklos kopijavimas), žvėrių dantys. Mokslininkai rado akmeninį karo kirvį su dviem brūkšniais, kas gali liudyti, jog jis priklauso skandinaviškai kultūrai, taip pat rastos formos lieti metalui. Visi šie radiniai įrodo, jog ir Baltų žemėse prieš 3,5 tūkst. metų gyvenę žmonės pažino metalo liejimo techniką, palaikė ryšius su Skandinavijos žemių gyventojais, dirbiniai iš metalo buvo lyg ano laikmečio pinigai, mainų objektas. Baltijos gentys parduodavo gintarą. Kol kas nei gintaro, nei metalo Mineikiškių piliakalnio senojoje gyvenvietėje nerasta.
Arvydo Veikšros
nuotraukos
